karas ir ranka

Pagaliau ją radau, apsidžiaugė seržantas Vardenis Pavardenis, pakėlęs nuo žemės sprogimo nutrauktą ranką, nukritusią tarp nuolaužų.

Galvoje dar bėgo mintys, kurias jis buvo pradėjęs rašyti laiške įsivaizduojamai sužadėtinei, o gal mamai. Norėjosi pabaigti sakinį. Tais paskutiniais, svarbiausiais žodžiais.

Todėl po sprogimo jis, nė nesusimąstęs, kas nutiko, puolė ieškoti, kuo rašyti, ir tik suradęs parako dūmais persmirdusią savo ranką pamatė, kad ji nebeklauso.

Laikė ją kaip sugedusį televizoriaus pultelį. Spaudi, spaudi, o ekrane vis tas pats kadras: blyksnis, dulkės, blyksnis.

Apanglėjęs riešas. Jis žiūrėjo į jį ramiai, net smalsiai, kaip vaikas žiūri į sutraiškytą vabalą. Lyg būtų nutrūkęs ne kūnas, o laidas tarp jo ir tų penkių pirštų. Ryšio nebėra, bet laiškas liko nebaigtas, o nebaigtų darbų kariuomenėje nebūna.

Popieriaus skiautė gulėjo prispausta po aprūkusiu betono luitu, aplipusi tinko dulkėmis. Ten, iškart po sakinio, žiojėjo tuštuma:

Jei visa ši tikrovė tėra prastai suderintas filmas, tai mano jausmas tau…

Ši tuštuma jį gąsdino labiau už artileriją. Atrodė, kad jei sakinys liks nebaigtas, pasaulis tiesiog subyrės kaip blogai sukirptas vaizdas.

Ausyse cypė aukštas, plonas garsas, toks, koks naktį pažadina, kai televizorius baigia rodyti programas. Kūnas tėra štabo išduotas inventorius, pagalvojo jis. O meilė, tik griuvėsiuose pasiklydęs signalas.

Pabandė paimti pieštuką kairiąja.

Bet kairė niekada nemokėjo rašyti laiškų. Ji mokėjo tik prilaikyti automato vamzdį ir pasirašyti amunicijos žurnale. Grafitas sugirgždėjo, perrėžė popierių ties žodžiu „filmas“ ir nulūžo.

Tolumoje vėl dusliai sugaudė mina. Jis atsisėdo ant išversto žemės kupsto, pasidėjo savo buvusią dešiniąją ant kelių, kaip keistą, svetimą trofėjų, ir ėmė laukti, kol iš dūmų išlįs kitas sakinys.

Karas, mano mieloji, yra lakas ant žmonėmis nutapyto paveikslo. Spalvos blunka, kai nuo gero gyvenimo visi pradeda lėtėti ir ilgiau miegoti. Mirtis tik atšviežina mūsų blėstančius jausmus.

Kareivis atsistojo ir nuėjo.

Jam nebebuvo svarbu, kad aplinkui švilpia kulkos, kad žemė pajuodusi ir iškramsnota. Jis pasuko link štabo.

Logika buvo paprasta: jei slėpsiuosi, nukraujuosiu ir mirsiu; jei eisiu, mane nušaus arba užlipsiu ant minos ir vis tiek mirsiu. Bet atsistoti ir eiti nebuvo sprendimas. Tai tiesiog nutiko.

Kelis kartus kulkos jį kliudė, perplėšė baltinius, ištepė kelnes. Kartą pargriovė sprogusi mina, bet jis kėlėsi ir ėjo toliau, kaip įsiutusi nebylė meška, kurios riaumojimo negirdi, gali tik pamatyti.

Kojos dirbo pačios, tarsi svetimos detalės. Kūnas vilko kaulų ir raumenų maišą ten, kur stūksojo gelžbetoninis štabas.

Galiausiai purvinas takas nusileido į gilesnę, sutvirtintą tranšėją. Už smėlio maišų sienos kabėjo sunkus tvaikas: generatoriaus smalkės, jodas, pūvantis kraujas ir pigus tabakas.

Pavardenis prasiveržė pro storas brezento užuolaidas ir sustojo ant šlapių lentų.

Viduje, po dūzgiančia lempa, du sanitarai plovė kruvinas pirštines kibire, o karo gydytojas traukė vaistus į švirkštą. Brezentas sušnarėjo, ir visi trys atsisuko.

Kelias sekundes buvo tylu, lyg užuolaidas būtų praplėšęs ne žmogus, o sprogimo banga.

Prieš juos stovėjo seržantas. Viena jo pusė buvo permirkusi purvu ir krauju, veidas pilkas kaip pelenai, tik akys karštligiškai žybsėjo. Pagal visas normas toks kareivis turėjo gulėti užrištame maiše prie durų.

– Šventas dieve… – iškošė jaunesnysis felčeris, sustingęs su permirkusiu tvarsčiu rankoje. – Tu ką, pats atėjai iš ten?..

Laiku susiturėjo nepasakęs „iš mėsmalės“.

– Jis dar stovi, – kimiai pasakė chirurgas ir numetė švirkštą ant metalinio padėklo. – Ko žiūrit?! Griebkit jį, griūva!

Tikslas buvo pasiektas, ir Pavardenio smegenys išjungė paskutines atsargas.

Kojos akimirksniu suminkštėjo, ir jis būtų tėškęsis veidu į lentas, jei dvi stiprios rankos nebūtų pagavusios jo už pažastų.

– Neštuvus čia! Antrą stalą, greičiau! – riktelėjo gydytojas.

Jį užvertė ant šaltos paklotės. Subraškėjo audinys, felčeris žirklėmis negailestingai kirpo sudiržusią uniformą.

– Žgutą! Taip! Po velnių! Fiksuokit. Stipriau! Nėra laiko. Nebėra laiko paisyti taisyklių. Niekam nebėra laiko! – komandavo chirurgas, spausdamas kraujuojančią vietą. – Spausk čia, laikyk! Po velnių, kaip man visa tai nusibodo!

– Spaudimas krenta, vos apčiuopiamas! – pranešė felčeris, kišdamas adatą į veną. – Lašelinę, greičiau, ir dar du paketus plazmos!

Šaltis ir kliedesiai pamažu ėmė trauktis, ištirpo palubės dulkėse.

Buvęs Vardenis Pavardenis prisiminė, kad jis žmogus, užaugęs tarp žmonių, o ne bandymų įrenginys.

Ir pirmą kartą po sprogimo jį pervėrė aštrus, deginantis skausmas. Pats tikriausias įrodymas, kad jis dar gyvas ir, po velnių, beprotiškai nori toks likti.

Staiga sutemo. Mūsų kareivis niekada nesužinos, ar tai buvo naktis, ar jį pasiimti atėjusios mirties veidas.

Kažkoks rytinis paukštis, turbūt kukutis, išleido patį kvailiausią įmanomą garsą ir nuskrido.

Pro praplėštą akies vokų plyšį plūstelėjo saulė. Ausyse dar spengė, bet ne minos, o vaiski tyla, kokia būna, kai pagaliau nurimsta beprasmės skerdynės.

Jonas. Toks buvo jo vardas.

Prisiminė vakarykštį skausmą, tiesą sakant, tik jį ir teprisiminė. Mintys buvo išplaukusios ir apipiltos baltais saulės spinduliais. Po truputį, nenoromis, jos rinkosi atgal, kaip pienės pūkeliai, kuriems leista sugrįžti į pienę. Sprogimas. Ranka. Ir vėl skausmas.

Ratas užsidarė. Filmas tęsiasi, žanras pažįstamas, kita serija lengvai nuspėjama: visi veikėjai susėdę prie stalo žvilgčioja vienas į kitą ir spėlioja, kurio dabar eilė mirti.

Jonas pabandė kilstelėti ranką. Nepavyko. Pabandė pajudinti koją. Irgi nieko.

– Velniop visa tai… – sušnibždėjo jis į baltas palatos lubas. – Man reikia rankos. Kur mano ranka, blet?! Man reikia užbaigti tą prakeiktą laišką!

Bet niekas neatėjo.

Ir tada iš jo krūtinės, plėšdama sudraskytus plaučius, išsiveržė sausa, gyvuliška aimana. Jonas pravirko. Sunkiai, baisiai, springdamas seilėmis ir trūkinėjančiu kvėpavimu, tarsi su tuo kūkčiojimu iš jo kūno pagaliau bėgtų visi štabo įsakymai, visas tas suknistas filmas ir visas šitas karas.