nebepriklausantys

penktadienį du vyrai
išėjo prie upės
išsimaudyti
moteryje

vanduo buvo minkštas
kaip kadaise
stipriausią jaudulį
sukėlusios krūtys

kadangi jie buvo vyrai
viską kas juose
vyko jie vertino
egzistencialiai

-vanduo tarsi išaustas iš nebūties aksomo
-tik nematomas tarpelis skiria šį švelnumą nuo mirties
kalbėjo jie

jie mėgavosi tėkme
džiaugėsi, kad vanduo
visada naujas
visada žavingas
ir atviras
neužterštas
praeities
pamokų
skausmo

panirus jie atsargiai
lietė upės dugną

-juk tai dugnas
su vaikišku entuziazmu
stebėjosi jie

-už jo daugiau nieko nėra
lyg viską pagaliau supratę
džiūgavo dviese

moters dugne
nebuvo oro
bet ne
suvokimo

laikinumas
čia buvo įsikibęs į akmenis
kaip vandens žolės
ir trukdė plaukti

širdyje
trūko oro
bet tik
jo

***

du vyrai išsimaudę moteryje
keliavo namo
nebuvo nei laimės
nei liūdesio

o toliau paėjus
neliko nei
namų
nei pasaulio
nei dangaus

tik
nebepriklausantys
sau
vyrai

prisilietę
prie
upės
dugno