apie meilę ir ilgesį

toli kaip žvaigždė tik menama ar nujaučiama
sukasi tavo suknelė kažkur vėjuje plėšoma
mėsą mano į rytus išsivežei nes aš ne guminis
už marių tridevynerių nedovanosiu taip
lengvai sielos savo tuštumai ir mėšlu žaizdų
negydysiu te pasimeldžia žuvis kokia nors už
tą kelią tarp tavęs ir mano užkrato tarp mėsos
ir duobės per visą vandenį aš manau kad tai
meilės kuri iš lavos spalvos ir ir krešalo užmačios
nes negaliu tave prisiminęs pajusti sotumo
nepagrūdes žaizdų šonuose
kulnimi kiek galiu ir pirštu
kiek pasiekiu