laiškanešiai

ten nieko nėra
sakė zuikis
žiūrėdamas
tiesiai
į drevę

ten nieko nėra
netgi garso
nuo lašo
iš tavo
akies

ten nieko
nėra
net pasaulio
kuris atsiranda
ir dingsta
kuomet
pasislepia
saulė

ten nieko
nėra netgi
mūsų

pavargusių
laiškanešių
iš dangaus

nešiojančių
krepšius
laiškų

ant kurių nėra
adreso

spėliojančių
kad jie
mums patiems

ir kad apie
mūsų

laimingą
gyvenimą